Neseniai mačiau vieną įrašą Facebook‘e, kuris skelbė: „Nesuprantu, kaip 2018 metai tuo pačiu metu galėjo būti ir patys blogiausi, ir patys geriausi mano gyvenime“. Ranka jau kilo spausti like, bet susimąsčiau ar aš tikrai galėčiau pasakyti, kad 2018-ieji buvo blogiausi mano gyvenime. Ne, tikrai negalėčiau, nors ir viskas nebuvo taip, kaip aš planavau.
Universitetas:
2018-ieji turėjo būti tie metai, kai aš tapsiu diplomuota žurnaliste, tačiau šį planą teko nukelti metams. Į praeitus metus įžengiau būdama akademinėse atostogose ir kai mano buvę kursiokai jaudinosi dėl priešpaskutinės sesijos, aš nežinojau, ką man daryti su savo laiku. Pats blogiausias dalykas, kurį patyriau per akademines atostogas buvo mano kurso diplomų įteikimas. Norėjau eiti ir pasidžiaugti dėl savo draugių, kad jos gavo jų aukštąjį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, tačiau, kai stovėti Šv. Jonų bažnyčioje ir klausyti, kaip abėcėlės tvarka kviečia atsiimti diplomų bei žinoti, kad čia turėjo būti mano eilė žengti paskutinius žingsnius iki apčiuopiamo bakalauro įrodymo, buvo per sunku.
Tačiau jau kitą dieną mane užgulė nauja baimė: koks bus mano naujasis kursas, kaip jis mane priims, ar nebūsiu, kaip balta varna. Laimei, šitos baimės nebuvo pagrįstos, žmonės buvo draugiški, lengvai priėmė ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę būti šio kurso dalimi.
Praeitais metais pasirinkau atlikti praktiką portale „LRT.lt“. Tai tikriausiai buvo vienas iš protingiausių mano sprendimų per visus 23 metus. Daug naujos patirties, daug įspūdžių, daug naujų žmonių bei galimybių ir, kas svarbiausia, sugrįžo meilė rašymui. Prieš tai tyliai mąsčiau, kad mano diplomas tiesiog nuguls stalčiuje ir tuo baigsis mano žurnalistika.
Na, o spalio pirmąją grįžau ten, ką jau buvau pradėjusi. Paskaitas iki pat gruodžio jau buvau išklausiusi 2017 metais, tačiau žinojau, kad tai nėra pasiteisinimas ir viskas skaičiuojasi iš naujo. Neslėpsiu, tikrai pravertė žinojimas, kokios užduotys laukia. Bet mane labai nustebino, kaip pasikeitė mano požiūris į egzaminus ir koliokviumus. Naktimis miegodavau ramiai ir nebeturėjau labai didelės baimės. Nemeluosiu, tikrai ne visada ėjau tobulai ir maksimaliai gerai pasiruošusi.
Kūrybinis ir kursinis darbai ne visada ėjosi taip, kaip norėjosi. Tekdavo nukelti susitikimus, rašyti naktimis, eiti į darbą išmiegojus vos vieną valandą per naktį, bet viską spėjau.
Darbas:
Kadangi universitetinė veikla buvo sustabdyta, pradėjau dirbti pilnu etatu. Tuo metu dirbau „Sportland“, užėmiau vyr. pardavėjos vietą. Tai buvo didelis iššūkis, nes niekada anksčiau neįsivaizdavau savęs net tokio rango vadovaujančiose pareigose. Tikrai ne visada pavykdavo susitvarkyti, bet aš vis tiek labai mylėjau šią kompaniją. Pavasarį buvo suorganizuotos tinklinio treniruotės, nors tekdavo keltis 6 ryto, atsidaužyti rankas iki kraujosruvų, bet buvo smagu.
Tačiau pavasarį mane ištiko lūžis, kai darbas pradėjo nebeteikti džiaugsmo. Net naktį sapnuodavau, kad pridariau didelių klaidų, neuždariau kasų, parduotuvės ar kad ištiko kažkokios bėdos.
Tikriausiai visada prisiminsiu visas mažas staigmenas, kurias man darė bendradarbiai: šokoladai spintelėj, mano nuotrauka ant kasos ekrano ar darbinio kompiuterio, Baumilos nuotrauka spintelėj, ledai, gėlės, bandelės ir dar šimtai visokių mielų dalykų. O kur dar visos bendros pramogos (baidarės, tinklinis, bėgimai, riedučiai, šiaip baliukai) ir įvairūs juokeliai. Tikriausiai su maždaug 75% darbuotojų turėjau kažkokių tik mums suprantamų juokų.
Likus kelioms savaitėms man plyšo širdis ir galvojau, kad gal neišeiti, gal pasilikti, bet žinojau, jog galiausiai gailėčiausi šio sprendimo. Tad po 2 metų ir 9 mėnesių palikau savo numylėtąjį „Sportland“.
Po to sekė poros savaičių atostogos ir pora mėnesių praktikoje „LRT.lt“.
Tada pradėjau dirbti vienoje prabangioje parduotuvėje. Vienintelis geras dalykas tame darbe buvo kolegės. Ten išdirbau du mėnesius, tačiau beveik visada jaučiausi suvaržyta ir ne savo vietoje, dirbau tik su ta mintimi, kad gal priprasiu ir tik reikia išlaukti, juk kardinaliai pasikeitė darbo aplinka.
Pačiu tinkamiausiu laiku pavyko pastebėti skelbimą, kad „Nike“ ieško darbuotojų. Kadangi mano širdis visada linko link kedų ir treningų, o ne prie prašmatnių drabužių be menkiausios dvejonės išsiunčiau CV. Pavyko. Po poros dienų šioje parduotuvėje jaučiausi užtikrinta ir patenkinta savo pasirinkimu.
Jau du mėnesius (tiksliau, sausio 19 dieną bus du mėnesiai) priklausau „Nike“ komandai ir beprotiškai tuo džiaugiuosi. Išdirbusi vos mėnesį skridau į Estiją, į Kalėdinį įmonės vakarėlį, o išdirbus beveik du mėnesius kartu su įmone nuvykau į pirmąsias savo „Žalgirio“ rungtynes.
Sportas:
Apie šią gyvenimo pusę pasakojau daugiausiai. Sausį ir vasarį dar dalyvavau sprinto varžybose, tačiau 1000-ąjį kartą įsitikinusi, kad man tai nesiseka, mečiau lengvąją.
Bet supratau, jog nuo bėgimo nepabėgsiu.
Užteko vieno bėgimo renginio, kad manyje užsidengtų noras tobulėti ilgose (bent jau sprinterio požiūriu) atstumuose. Todėl birželį vykdžiau „30 dienų bėgimo iššūkį“. Kasdien bėgiojau po 3 km ir pamažu stebėjau savo progresą. Taip pat birželį pirmą kartą išbėgau 15 km. Tuo metu tai buvo mano ilgiausia įveikta distancija.
Rugpjūtį nubėgau pusmaratonį. Tai nebuvo pats maloniausias potyris gyvenime. Finišavus norėjosi tik verkti, bet net ir šis veiksmas buvo per sunkus. Tik po kelių valandų atėjo tas pasimėgavimo jausmas, kad aš sugebėjau pabaigti distanciją, nepaisant, kaip sunku buvo. Šis išbandymas atnešė daug naujų idėjų.
Nuo rugsėjo 1 dienos iki pat gruodžio 9 dienos bėgiojau kasdien, kitaip tariant, vykdžiau 100 dienų bėgimo iššūkį. Buvo dienų, kai skridau lyg ant sparnų, tačiau buvo ir tokių, kai vos galėdavau vilkti kojas. Nors paskutinės iššūkio dienos laukiau, kaip išganymo, tačiau nesigailėjau, kad ėmiausi šio eksperimento su savimi. Didžiuojuosi tuo, kad sugebėjau savo užsispyrimą išnaudoti tinkama linkme.
Per 2018 metus nubėgau apie 950 km. Nuo 2017 metų rugpjūčio (kada pradėjau naudoti „NRC“ programėlę, kurioje ir kaupiu bendrą savo kilometrų skaičių) 1008 km.
Gyvenimas:
Kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, mano gyvenimas nebuvo toks pilkas. Jokių įspūdingų kelionių ar nuotykių nepatyriau, tačiau buvo daug mažų ir malonių įvykių:
- Pirmą kartą dviese su broliu išvykome į kelionę;
- Pirmą kartą apsilankiau Nidoje;
- Pirmą kartą su tėvais išvažiavome pailsėti į užsienį (ir visai nesvarbu, kad tai tebuvo Liepoja);
- Pirmą kartą skridau lėktuvu;
- Pirmą kartą buvau Estijoje;
- Nuėjau į pirmąsias Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes;
- Išmokau važiuoti riedučiais;
- Išmokau vairuoti automobilį su automatine pavarų dėže;
- Išsikrausčiau į pirmąjį butą;
- Nubėgau pirmąjį pusmaratonį;
- Mano „Facebook“ post‘as nuskambėjo „LRT“ radijuje (be to, viena močiutė net klausė mano tėčio ar apie mane kartais nekalbėjo per radiją);
- 3 valandą ryto braidžiojau jūroje,
- Žvejojome kartu su tėčius;
- Su mama važiuodamos dainavom Džordanos dainas;
- Su draugėmis savo krauju pamaitinome pajūrio uodus;
- Su draugu 3 valandą ryto (šiaip daug puikių istorijų gimsta šiuo paros metu) važiavome į oro uostą stebėti, kaip leidžiasi lėktuvai;
- Su kitu draugu iki išnaktų sėdėdavom Vingio parke ir kalbėdavom apie gyvenimą, kosmosą, mokslą ir visomis kitomis įmanomomis temomis;
- Vaikščiodama miške susidūriau su dviem briedžiais;
- Nuėjau į „Humoro klubo“ pasirodymą, „Kitokius pasikalbėjimus“, „Laisvės pikniką“, Vilniaus fejerverkų festivalį, Baumilos, Adomaičio, Biplan koncertus;
- Apsilankiau mečetėje;
- Aplankiau kelias lankytinas vietas, kuriose žadėjau apsilankyti nuo pat pirmo kurso;
- Pamačiau daug gražių saulėlydžių ir saulėtekių;
- Daug laiko praleidau kaime vaikščiodama numylėtais miškais;
- Sutikau/iš naujo atradau/išsaugojau žmones, kurie man pasakydavo, kad viskas bus gerai ar su kuriais galėdavau bent trumpai pakalbėti ir pasijuokti.
Todėl tikrai nebuvo blogiausi mano metai. Taip, ašarų, streso, blogų sprendimų buvo daugiau nei norėta, tačiau džiugių akimirkų buvo kur kas daugiau. Tereikia išmokti mėgautis ir pačiais mažiausiai dalykais.
Bėgančios dienos 